10 dalykų, be kurių neapsieina nė vienos žiemos šventės

Kalėdos – labai specifinis metų laikotarpis. Jam kiekvienas ruoštis pradeda skirtingai, kai kurie jau pageltus lapams nekantriai laukia sniego, kiti tik gruodžio 23ąją nusprendžia nuvažiuot nupirkti dovanų ir keikiasi užstrigę kamščiuose. Tačiau, ir taip aišku, kad magiškosios šventės nepalieka abejingų, kad ir kaip stengiamasi nuslėpti tą neapykantą ar džiaugsmą kalėdinėmis dekoracijos. Iš mano išgyventų 17 švenčių maratonų, štai 10 dalykų, kurie būdingi ateinant šventėms, na, beveik kiekvienais metais:

1.Prieššventiniu laikotarpiu – nesiliaujantys aplinkinių ginčai dėl to, kada gi REIKIA namie statyti eglutę ir jau galima pradeti puošti prekybos centrus. Ta prasme, tai tik dekoracijos, kiekvienas pradeda kalėdų laukimą skirtingai, statykitės jolačkas nors ir rugsėjo 1ąją. Chill, žmonės, nebūtina kiekvieną kartą instagraminti ir piktintis dar lapkritį Panoramoje pastatyta egle.

2. Pasiutęs apsipirkinėjimas prieš pat Kalėdas. Kai įeini į akropoli ar ozą ir pirma kilusi mintis: “Aš net nežinojau kad tiek žmoniu gali tilpti į vieną prekybos centrą”. Sutinki pažįstamų, nematytų porą metų, nešnekant apie neiškenčiamą triukšmą, mažų vaikų zyzimą, nuolaidas viskam ir kelių kilometrų ilgio eiles prie kasų.

3. Netikėtai užklumpanti kalėdinė nuotaika pajautus mandarinų kvapą, išgirdus “all i want for christmas”, vaikščiojant po krintančiu sniegu sutemus arba žiūrint “vieną namuose”. Prisipažinkim, juk kiekvienas karts nuo karto pasijaučiame magiškai, kaip vaikai.

4. Visiškas proto užtemimas išgirdus klausimą “Tai ko norėtum dovanų?”. Kodėl visus metus laisvai išvardinčiau visą tukstantinį sąrašą daiktų, kurių, nu, labai reikia, bet neišgaliu nusipirkt, o dabar atsitinka taip? Arba būti vaiku ir gauti tiesiog kalnus žaislų būdavo žymiai paprasčiau.

5. Persivalgymas iki sąmonės netekimo. Paragavus dažnai daugiau, nei tuos 12 rūšių silkių ir mišrainių, vis vien neįmanoma atsisakyti dar poros močiutės pasiūlytų pyragėlių, nors skrandis jau 5 patiekalus atgal buvo sausakimšas. O paskui naujametiniai pažadai : nu šiais metais tai jau valgysiu tik salotų lapus ir varškę.

6. Suvaidintas džiaugsmas gavus nelabai vykusią dovaną. Taip, jie stengiasi, perka, vynioja į dovanų popierių, dovanoja, tad reikia kažkaip mandagiai sureaguoti į nuvylusią dovaną..

7. Tas jausmas, kai 90% feisbuko postų – tai arba zyzimai, kad VĖL PER KALĖDAS NĖRA SNIEGO, arba nuostaba kad pagaliau jis iškrito laiku (labai retai pasitaikantis variantas). Taip, suprantu, tai tradicija ar būtinybė, bet langus namie tai kaip ir kiekvienas turime..

8. Neišvengiami tolimiausiu giminaičių apkabinimai, išbučiavimai bei jų komentarų apie tavo mokslus, naują šukuoseną ar netikusį megztinį kentėjimas sukandus dantis. “Mam, galiu jau eit nuo stalo?”

9. Panikos priepuoliai, kai negali susirasti kur švęsti naujuosius.. ypač kai iki jų telieka 3 dienos. Ir dar kai neįsivazduoji, ar geriau dėtis blizgančią suknelę ir aukštakulnius, ar paeis džinsai su kedais.

10. Švilpiantys vėjai piniginėje ir paniška baimė tikrintis banko sąskaitą pasibaigus dovanų pirkimo maratonui. Nu, nieko, sekantį mėnėsį apsieisiu bomžpakiais ir grikiais. Kaip kažkas sakė: “Gerai, kad tokios šventės tik kartą per metus.”

 

  

  

  

  

Taigi dabar, pasibaigus dar vienam švenčių bumui, linkiu kiekvienam atsigauti, pailsėti, pradėti vykdyti savo naujametinius pasižadėjimus. Ir pradėkit taupyti jau kitiems metams, nes, kaip taisyklė –  kuo daugiau tau metų, tuo didesnė pinigų suma dingsta nupirkus visems dovanas..

Dorota

 

Advertisements

Parodų ypatumai

…arba kodėl žmonės taip jų nemėgsta?

Neseniai pradėjus savanoriauti Dailės Sąjungos Galerijoje (DSG), per kelis mėnesius susirinko jau visai nemažai medžiagos. Tai yra, daugiausiai nuotraukų,  bet ir prisiminimų bei pažinčių, susijusių su galerijomis bei parodomis.

Taigi, mano pagalba galerijoje yra dažniausiai parodų atidarymų fotografavimas. Kadaise parodos, galerijos ir atidarymai man atrodė labai tolimi. Ta prasme, juk ne man vienai visi tie atidarymo bei kalbėjimo ritualai rodėsi ypatingai iškilmingi, kultūringi, na, svetimi. Tarsi jie būtų skirti ne man, ne “paprastiems”, o žymiai labiau išprususiems ir “išsikultūrinusiems” asmenims. Todėl keletą kartų pasijutusi “ne vietoje ir ne laiku” panašiose renginiuose, tokių kultūringų vietų pradėjau vengti. Na, kaip ir dauguma nemėgsta pernelyg oficialių apdarų trauktis iš spintos dažniau nei kartą per mėnėsį.

Tačiau ieškodama savęs lavinimo galimybių, nusprendžiau šios nepraleisti ir pasiryžau sužinoti daugiau apie tai. Taigi, dabar, aplankiusi visai nemažą parodų skaičių, galiu ir šiuo atveju drąsiai taikyti iki gyvo kaulo pabodusį, bet teisingą posakį “Nespręsk apie knygą iš jos viršelio”.

Tiesą sakant, visos parodos ir atidarymai vyksta pagal labai paprastas schemas. Neskaitant dokumentų pildymo ir kitų popierizmų ilgai iš anksto iki parodos atidarymo, visi kiti tokio pobūdžio renginių atributai yra ganėtinai panašūs tarpusavy.

Kiekvienas parodos atidarymas prasideda apie valandą prieš nustatytą laiką, kai galerijoje  dirbantys žmonės jau juda, kruta ir pradeda rinktis lankytojai. Iš pradžių viskas vyksta labai tyliai, žmonės šnekučiuojasi nedrąsiai, besižvalgydami į meno kūrinius kol viskas neįsibegėja. Tada ateina oficiali atidarymo valanda (dažniausiai tai standartiškai – 18 valanda), ir 15-20 min vėluojant parodos organizatorius, o tada jau autorius oficialiai, visiems tylint, pristato parodą ir darbus, tematiką. Tai netrunka ilgiau nei 10 minučių, nors kartais pasitaiko ir originalesnių prisitatymų (kaip pvz. dainos atlikimas iš pačio autoriaus lūpų, paliekantis visus apšąlusius).

Taigi, baigus oficialiąją dalį ir lankytojams paplojus, prasideda labai įprastiniai veiksmai. Dovanos ir sveikinimai autoriui, vaišinimas vynu ir užkandžiais, nuotraukos, grojanti muzikėlė, bendravimas, vėl sveikinimai, vynas, nuotraukos. Visas šurmulys, akompanijuojamas muzika bei vyno kvapo, sudaro labai šiltą atmosferą, paverčiančią galeriją tikru bičių lizdų. Visi užimti savo reikalais, kiekvienas juda – bendrauja, vaikštinėja, aptarinėja kūrinius, juokiasi, apsikabina.

Šnekant apie publiką, ją galima skirstyti į tris dalis.

Viena, apimtanti didesniąją dalį, yra sudaryta iš autoriaus artimųjų. Tai vaikai, sesės, broliai, tėčiai, mamos, tetos, seneliai ir močiutės, trečios eilės pusbroliai ir kiti kraujo ryšiais susaistyti asmenys. Jie dažniausiai ateina geria nusiteikę, po oficialios kalbos pasveikina artimajį, įteikia gėlių, butelį arba dar kokią “standartinę dovaną”. Artimųjų grupė tarpusavy yra gerai pažįstama, todėl viso atidarymo metu laikosi kartu ir dažnai aptarinėja įprastinius šeimyninius reikalus bei aktualijas.

Antra, mažesnė publikos dalis – tai likusieji parodos autoriaus pažįstamieji – kolegos, bendradarbiai, buvę klasiokai ir bendrakursiai ir panašiai. Jų būna nemažai, bet jie ilgam neužsilaiko. Paspaudę renginio kaltininkui ranką , pasisveikina su matytais veidais, apžiūri darbus ir išskuba.

Trečia, mažiausioji atidarymo visuomėnės dalis, tai visiškai atsitiktiniai žmonės. Dažnai jie ateina random feisbuke ar ar dar kur nors susiradę informacijos apie parodą arba tiesiog palaiko kompaniją kažkuriam atstovui iš likusių dviejų grupių. Neretai jie nelabai supranta kas vyksta, bet būtent jie ilgiausiai stoviniuoja prie kiekvieno iš darbų, stengdamiesi suvokti, ką autorius norėjo perteikti.

Taigi, parodų metų tvyranti atmosfera yra iš tikrųjų ypatinga, keistoka, bet maloni. Man pačiai tokie renginiai tikrai nebeatrodo taip sudėtingai kaip rodėsi kadaise. Todėl raginu kiekvieną bent kartais nueiti pasižvalgyti po parodų atidarymus, tai daug neatims (dauguma jų nemokamos), o ir laikas bus praleistas produktyviai. Nebijokite, ten niekas tikrai nesikandžioja, o sužinoti daugiau apie šiuolaikinį meną ir jo atstovus Lietuvoje niekam nepakenks.

PS. Vis dar manantiems, jog menininkai – žmonės iš kitos planetos, kritę iš medžio ir pan., visai ne. Daugelis – labai draugiški ir šiltai bendraujantys. Ir švenčia jie kaip visi. Vieną kartą netyčia užėjusi į “kambariuką” pasiimti savo daiktų, užklupau parodos autorių su bičiuliu sėdinčius prie stalo, ant kurio stovėjo  dvi stiklinės, o menininkas rankoje laikė nemažą butelį stipraus gėrimo. Vyrukai sedėjo smagiai besišnekučiuodami, juokėsi. Man supratus kas vyksta, labai susinepatoginau (ir veido spalva tikriausiai supanašėjo į susigėdusio vaiko), puoliau prie savo tašės ir atsiprašiau: “Oi, atleiskit, aš netyčia, tik pasiimsiu daiktus ir einu” (bijojau, kad sukėliau jiems nepatogumų ir liksiu iškritikuota). Solidus vyrukas nusišypsojo ir šovė “Nesijaudink, palaauk gi. Tai gal tau įpilt?”. Tą akimirką nusiraminau, nusijuokiau, mandagiai atsisakiau ir palikau juos tęsti pokalbius. Išėjau supratusi, jog dažnai mums gerai nepažįstami dalykai atrodo labai svetimi, iškilmingi. O viskas iš tikrųjų visai kitaip, viskas labai paprasta…

DSC_9047DSC_9191DSC_8882DSC_9132DSC_8865DSC_8890DSC_9131DSC_8876DSC_9044DSC_9055

DSC_9929DSC_9928DSC_9934DSC_0039DSC_9869DSC_9994DSC_0107DSC_9872DSC_9902DSC_0042DSC_0059

Kultūrinkitės ir būkit kultūringi! 🙂

first breath of spring. Patricija

 grįžtu. nebesuskaičiuoju kelintą kartą, bet svarbiausia “atsipeiketi”, kad ir kaip vėlai.

Kaip sakoma Fall down seven times, get up eight. Taip ir aš vis kankinuosi, krentu, rodos viskas slysta iš rankų, bet vis tiek galų gale randame jėgų atsibusti iš baisiausio košmaro ir grįžti net iš tamsiausių vietų. Toks jau žmonių likimas. net norint negalėtumėme amžiams užstrigti duobėje, iš jos vis tiek bent atsitiktinai, netyčia mus kas nors ištrauktų.

Taigi, atėjus pavasariui, gražiausiam metų laikui, bandau ir aš savo balaganą aptvarkyti. Štai pirmieji motyvacijos vaisiai. ❤

 PS oficialiai paskelbsiu, jog dėl asmeninių priežasčių bei mano nepastovumo ir neapsisprendimo nuo šiol  blogą rašysiu 4iomis kalbomis: anglų, lietuvių, lenkų bei rusų. Nereiškia, jog esu sadiste ir kiekvieną įrašą versiu keturis kart, tiesiog rašysiu kaip įkvėpimas nulems 🙂

DSC_7660 DSC_7664 DSC_7681 DSC_7729 DSC_7745 DSC_7758 DSC_7769 DSC_7808

DSC_7776-2 DSC_7783 DSC_7790

It’s Christmas time!

Can you believe it’s already the Christmas Eve? I honestly cannot.

And though the smallest hint about snow or cold is missing, some people are really feeling the holidays spirit. I am honestly not one of those, just trying to keep up with the family traditions which I love. ❤

I have been having some troubles with myself, my mental and physical health actually, the past month but I am not willing to tell anybody. Not yet anyway.

So for now, all I want to wish you guys is happiness. Real happiness, which is variuos for each of us. It may be true friends, a new camera, cute lover or anything in the world you want. But remember – best things in the world are not the material ones. 🙂

so here is some really good music to get you into the Christmas spirit (if you are not yet).

Wish you peaceful Christmas time, Dorota ❤

DSC_7401 DSC_7405 DSC_7407

DSC_7410

Expressing feelings or hiding them inside?

Feelings.
Those are things that mostly influent the way we think, see, talk and do everything else – the way we lice, but somehow we talk about them them the least.
It is not about fake expressions of feelings – fake smiles, laughter, fake love or sympathy, only real emotions Those true feelings are obscured almost all the time in deepest places of our souls.
Unfortunately, this cannot be changed as easily as it often seems. Ones may think – what’s the big deal, you must simply share your feelings with somebody you trust and that’s it. But the problem is with finding that one person that can actually truly be trusted, understand what you say and even what you keep in silence. And the biggest struggle for this is that after “trying” a few of fake people, opening your soul up to them and being betrayed, person can simply start thinking that his real feelings aren’t needed and simply stop showing them. Is that what we want?
People should pay more attention to other people if they want to be needed too, as there is no chance that somebody, who doesn’t take care of anybody, can be cared about by somebody else.
Bright autumn smells like expressing feelings to somebody, who actually cares.

Continue reading “Expressing feelings or hiding them inside?”

Cloudy inspiration

Everybody can accept, that autumn is extremely inspiring, as it often affects people so much, they start making variuos changes, and those are often very far away from usual decisions.

I can assure nobody will understand what I wanted to say, but whatever, I am in very weird mood right now. And I am not willing to tell you more about it and turn my blog into a “diary of another depressed girl”. Did you know that most of suicides are  commited in autumn or spring, as people feel, that nature is so much more beautiful and inspiring than their minds, there is a big contrast between the world and their mentality and it happens. But lol no, I haven’t got a single thought about that, just wanted to share a random fact.

So yeah, something is going on with me, fall has got an effect on me too. It is kind of inspiring, but I have not much time to enjoy all the beauty of it (thanks school).

But you can now savour the prettiness of two girls and amazing autumn colours. Hope you like it!

DSC_6617

 DSC_6658

DSC_6673

DSC_6674

DSC_6687 DSC_6710 DSC_6727
DSC_6768
DSC_6744 DSC_6760DSC_6778 DSC_6790 DSC_6803 DSC_6948 DSC_6973 DSC_6995 DSC_6997 DSC_7009 DSC_7024 DSC_7016DSC_7037

Sunny school afternoons

Every student, who is at least trying to do good at school knows – when lessons come, wait for nothing good to your free time. You have to be at school for about 8 hours, after that you come back home and have to do homework for 2 more hours.. (It is actually taking longer time for me at the moment, as I belong to Student’s Parlament, there is a lot going on, believe me and I cannot be concentrated yet, it sometimes seems so difficult..). And then, you have probably got none of your energy left, so you just do nothing for the rest of the day.. But it is just for now, because I am willing to change that!

And sorry for now, I seriously have no time.

Here you have, a few pictures taken yesterday after school.

DSC_6515

DSC_6503

DSC_6505

DSC_6535

DSC_6506

DSC_6508

By the way – here are links to my different accounts

Lookbook

FB Photography

Instagram photography

Personal Instagram

Tumblr 

500px