Parodų ypatumai

…arba kodėl žmonės taip jų nemėgsta?

Neseniai pradėjus savanoriauti Dailės Sąjungos Galerijoje (DSG), per kelis mėnesius susirinko jau visai nemažai medžiagos. Tai yra, daugiausiai nuotraukų,  bet ir prisiminimų bei pažinčių, susijusių su galerijomis bei parodomis.

Taigi, mano pagalba galerijoje yra dažniausiai parodų atidarymų fotografavimas. Kadaise parodos, galerijos ir atidarymai man atrodė labai tolimi. Ta prasme, juk ne man vienai visi tie atidarymo bei kalbėjimo ritualai rodėsi ypatingai iškilmingi, kultūringi, na, svetimi. Tarsi jie būtų skirti ne man, ne “paprastiems”, o žymiai labiau išprususiems ir “išsikultūrinusiems” asmenims. Todėl keletą kartų pasijutusi “ne vietoje ir ne laiku” panašiose renginiuose, tokių kultūringų vietų pradėjau vengti. Na, kaip ir dauguma nemėgsta pernelyg oficialių apdarų trauktis iš spintos dažniau nei kartą per mėnėsį.

Tačiau ieškodama savęs lavinimo galimybių, nusprendžiau šios nepraleisti ir pasiryžau sužinoti daugiau apie tai. Taigi, dabar, aplankiusi visai nemažą parodų skaičių, galiu ir šiuo atveju drąsiai taikyti iki gyvo kaulo pabodusį, bet teisingą posakį “Nespręsk apie knygą iš jos viršelio”.

Tiesą sakant, visos parodos ir atidarymai vyksta pagal labai paprastas schemas. Neskaitant dokumentų pildymo ir kitų popierizmų ilgai iš anksto iki parodos atidarymo, visi kiti tokio pobūdžio renginių atributai yra ganėtinai panašūs tarpusavy.

Kiekvienas parodos atidarymas prasideda apie valandą prieš nustatytą laiką, kai galerijoje  dirbantys žmonės jau juda, kruta ir pradeda rinktis lankytojai. Iš pradžių viskas vyksta labai tyliai, žmonės šnekučiuojasi nedrąsiai, besižvalgydami į meno kūrinius kol viskas neįsibegėja. Tada ateina oficiali atidarymo valanda (dažniausiai tai standartiškai – 18 valanda), ir 15-20 min vėluojant parodos organizatorius, o tada jau autorius oficialiai, visiems tylint, pristato parodą ir darbus, tematiką. Tai netrunka ilgiau nei 10 minučių, nors kartais pasitaiko ir originalesnių prisitatymų (kaip pvz. dainos atlikimas iš pačio autoriaus lūpų, paliekantis visus apšąlusius).

Taigi, baigus oficialiąją dalį ir lankytojams paplojus, prasideda labai įprastiniai veiksmai. Dovanos ir sveikinimai autoriui, vaišinimas vynu ir užkandžiais, nuotraukos, grojanti muzikėlė, bendravimas, vėl sveikinimai, vynas, nuotraukos. Visas šurmulys, akompanijuojamas muzika bei vyno kvapo, sudaro labai šiltą atmosferą, paverčiančią galeriją tikru bičių lizdų. Visi užimti savo reikalais, kiekvienas juda – bendrauja, vaikštinėja, aptarinėja kūrinius, juokiasi, apsikabina.

Šnekant apie publiką, ją galima skirstyti į tris dalis.

Viena, apimtanti didesniąją dalį, yra sudaryta iš autoriaus artimųjų. Tai vaikai, sesės, broliai, tėčiai, mamos, tetos, seneliai ir močiutės, trečios eilės pusbroliai ir kiti kraujo ryšiais susaistyti asmenys. Jie dažniausiai ateina geria nusiteikę, po oficialios kalbos pasveikina artimajį, įteikia gėlių, butelį arba dar kokią “standartinę dovaną”. Artimųjų grupė tarpusavy yra gerai pažįstama, todėl viso atidarymo metu laikosi kartu ir dažnai aptarinėja įprastinius šeimyninius reikalus bei aktualijas.

Antra, mažesnė publikos dalis – tai likusieji parodos autoriaus pažįstamieji – kolegos, bendradarbiai, buvę klasiokai ir bendrakursiai ir panašiai. Jų būna nemažai, bet jie ilgam neužsilaiko. Paspaudę renginio kaltininkui ranką , pasisveikina su matytais veidais, apžiūri darbus ir išskuba.

Trečia, mažiausioji atidarymo visuomėnės dalis, tai visiškai atsitiktiniai žmonės. Dažnai jie ateina random feisbuke ar ar dar kur nors susiradę informacijos apie parodą arba tiesiog palaiko kompaniją kažkuriam atstovui iš likusių dviejų grupių. Neretai jie nelabai supranta kas vyksta, bet būtent jie ilgiausiai stoviniuoja prie kiekvieno iš darbų, stengdamiesi suvokti, ką autorius norėjo perteikti.

Taigi, parodų metų tvyranti atmosfera yra iš tikrųjų ypatinga, keistoka, bet maloni. Man pačiai tokie renginiai tikrai nebeatrodo taip sudėtingai kaip rodėsi kadaise. Todėl raginu kiekvieną bent kartais nueiti pasižvalgyti po parodų atidarymus, tai daug neatims (dauguma jų nemokamos), o ir laikas bus praleistas produktyviai. Nebijokite, ten niekas tikrai nesikandžioja, o sužinoti daugiau apie šiuolaikinį meną ir jo atstovus Lietuvoje niekam nepakenks.

PS. Vis dar manantiems, jog menininkai – žmonės iš kitos planetos, kritę iš medžio ir pan., visai ne. Daugelis – labai draugiški ir šiltai bendraujantys. Ir švenčia jie kaip visi. Vieną kartą netyčia užėjusi į “kambariuką” pasiimti savo daiktų, užklupau parodos autorių su bičiuliu sėdinčius prie stalo, ant kurio stovėjo  dvi stiklinės, o menininkas rankoje laikė nemažą butelį stipraus gėrimo. Vyrukai sedėjo smagiai besišnekučiuodami, juokėsi. Man supratus kas vyksta, labai susinepatoginau (ir veido spalva tikriausiai supanašėjo į susigėdusio vaiko), puoliau prie savo tašės ir atsiprašiau: “Oi, atleiskit, aš netyčia, tik pasiimsiu daiktus ir einu” (bijojau, kad sukėliau jiems nepatogumų ir liksiu iškritikuota). Solidus vyrukas nusišypsojo ir šovė “Nesijaudink, palaauk gi. Tai gal tau įpilt?”. Tą akimirką nusiraminau, nusijuokiau, mandagiai atsisakiau ir palikau juos tęsti pokalbius. Išėjau supratusi, jog dažnai mums gerai nepažįstami dalykai atrodo labai svetimi, iškilmingi. O viskas iš tikrųjų visai kitaip, viskas labai paprasta…

DSC_9047DSC_9191DSC_8882DSC_9132DSC_8865DSC_8890DSC_9131DSC_8876DSC_9044DSC_9055

DSC_9929DSC_9928DSC_9934DSC_0039DSC_9869DSC_9994DSC_0107DSC_9872DSC_9902DSC_0042DSC_0059

Kultūrinkitės ir būkit kultūringi! 🙂

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s